šiandien rašau poeziją
eilėraščius šiandien rašau
paimu sąsiuvinį, rašiklį
porą knygų
vieną pradėtą skaityti
kitą – šiaip poezijos
paleidžiu jazz'o
(plokštelė kainavo 20 Norvegijos kronų
tai yra apytiksliai 2 eurai)
atsisėdu prieš saulę
renkuosi atspirties tašką
nematomą linijos žymą –
nauja pradžia bus
kelios eilutės apie nebūtį
apie didžiąją išmintį
kuri negalėtų sutilpti
net į visus pasaulio žodžius
visų kalbų
esamų ir buvusių;
į visas rašto vingrybes
visų rašiusių rankų
esamų ir buvusių;
negalėtų sutilpt net
visoj ateity
kuri pranašauja nebūtį
– – –
o kas esi tu
mažas taškeli
mažas eilėrašti
šiandienos apskritime
?

gėriau sangriją iš tetrapako
klausiau Pinkfloyd'ų įrašo
skurzdės varinėjo stalo koja;
jūs tokios sparčios
o aš vienas čia

užliek mane pliko pliušo lavina
sukrauk stirtą gitarų
apliek mazutu
ir pisk bėgiais mielas
spūdink namo greičiau
kad tavo varganas vargas dulkėtų
ore palikdamas pilkus debesis
ir truputį smarvės

sandeliuke turėjau lanką
ir tris strėles —
tėvą
sūnų
ir vidurinės mokyklos diplomą

pagrinde septynetai
visai normaliai
bet močiutė verkė —
vaikeli gal jau susirask darbą
močiutė verkė
kai per nacionalinę televiziją mane rodė
su karaliais ir poetais rodė
ir aukso indai žvangesio musėmis pildė voratinklius;
dabar visi giminės matė
visi žinos kad čia močiutės anūkas —
akys kaip sangrija iš tetrapako
silpnos ir šlapios

paukščiai atskrenda temstant
bet retai skruzdes kas lesa;
debesys danguj surango falą
linksmybių pamatą
vienatvės niekintoją
———

aromatizuotas vyno gerimas
1 L alk. 7% tūrio
patiekti su ledukais
arba atšaldytą

visus patiekia atšaldytus

Žavingasis gražuolis

Ant sienos kabantis laikrodis netiksi

Jis yra kritęs

Į jį pažiūrėjus matosi;

Į žavingąjį gražuolį pažiūrėjus

Irgi daug kas matosi

Liepsnos jo akyse – pavyzdžiui –

Visas stepių įniršis

Ar esi buvęs stepėje?

Ji plika kaip raitelio smilkiniai

Ir plokščia kaip medalis

Savo spindesiu artimas monetai

Žavingasis gražuolis

Ant sienos kabina šalmą

Nes šis yra netikęs

Uždengia jaudinantį vaizdą

Ar yra kas tiek pamišęs visoj stepėj

Kad kėsintųsi atimti

Dangaus alsavimą iš žemės;

Ar yra strėlė tokia aštri pasauly

Ar kas paleisti taip iš lanko geba

Kad skiltų atsivertų meilei ląstos

Kad verstųs iš pakaušio smėlis

Budina garsinis ženklas

Kvietimas į naują apyvartą

Dzingsėjimas pinigo

Energija kraterių

Tik tak

Sako smėlis –

Paskutinis laiko robotas likęs;

Tegul sudega stepė

Žirgui lekiant trupančia lavos pluta;

Tu vienas dykynėj

Žavusis mano gražuoli;

Suskaičiuok iki vieno

Ir atsikelk

Dar kartą nukritęs –

Nėra stepėje sienų

nupūsk mane aukso dažais

vabalai visi kaip į saulę
plast plast
ir susiknežins traškančius kūnus;
į mano tarpuakį
į tankiai kamuojančias
auksinio žmogaus mintis
į mažojo švytinčio išperos melą
į bučinį sklendžiantį sau

metafizinį bučinį
kurį iš nežinia kur
atneša vėjas

raštas su intencija –
išliekantis žodis
įspaudas kūrinijoje
gramatiškai taisyklinga žinutė;
paminėkime ir vėjo pakeltus
mergaičių sijonėlius
t.y.
džiaugsminga mina
palydėkime tokį vaizdinį

bobulė sena žaliu švarkeliu
ir sijonu žaliu
kalba lietuviškai
jau tiek ir tiek metų
ji dora –
jos nepriėmė į pisimosi fakultetą
tad sėdim abu prie bažnyčios
ant akmenų karštų kaip jėzaus širdis
ar nuo saulės kuri Afrikoj per teliką kepdavo blynus
kai dar mažas buvau
žiūrėdavau teliką
ir svajodavau apie pisimosi karjerą;
žiūrim kaip keturi vietiniai
spec. rūbų šarvuotėm apsitaisę
plyta po plytos
glaustai ir įtaigiai
svarbiausia lygiai
montuoja grindinį naują
po mūsų kojomis

bobulė sena
nueina sau

stebėtojai
pamainomis dirba
į tarpus visur
kiša sėklas

mėtosi galvos žmonių

ant žolės žaidžia

šokinėja kaip

stroboskopo žiedas

ant sienos galinės

erdvės šios ir laiko

raiška mano vaizdo

veiklumas mažųjų mechanikų

akių duobėse

man duota ne veltui

kaip ir duobutė

tavo smakre

guminė šlepetė
praskyrusi
du pirmus mano kojos pirštus
yra mėlyna
ir kartais
prilaiko visą kūno svorį