Socialinis

Oficialiai pareiškiu, kad nuo šiandien leidžiu sau žaist! Taip čia vėl apie gyvenimą. Ar iš bepročio gyvenimo...
Žaidimų karalius ir karalienė, - Eilėraštis Karste didysis. Meskit man savo kamuolį! Ne, ne už nugaros aš nelaikau jokio aštraus daikto. Meskite, meskite, na pažaiskime.

Buvo diena, kaip diena, atėjo naktis, ėjau miegoti. Po sąlyginai pavykusios meditacijos užmigau su ausinėmis. Valio! - sušuksite jūs, bet nešaukite, nes prabudau 4:20* ir vėl galėjau klausytis kažkokio protingo dėdės iš užsienio postringavimų apie tiesos sakymą ir kitus beprotystės niuansus. Yra tokia nemigos forma, kai prabundama paryčiais, maždaug apie 4:20, faktas, aš gūglinau. Voliojaus lovoj ir gūglinau.
Pusryčiavau, t.y. kažką valgiau, dar kitaip, - maitinau fizinį kūną tiesiogine ir pačia stipriausia energijos forma. Po to staigiai griebiausi jauno tautiečio poeto knygos. Jaunas - vadinasi dar gyvas; ir eilėraščiai gyvi, bet viskas taip gausiai persunkta metaforomis, kad vaizduotė ar kas ten, negali spėti piešti tų keistenybių. Darėsi bloga. Autoriaus neminėsiu, nes pats irgi esu jaunas, gal net jaunesnis, talentingas kaip velnias pridursiu, bet dar nėra aišku kame tas talentas.
Nulėkiau į rajono seniūniją prašyti soc. pašalpos. Menininkams reikia pašalpų ir stipendijų visokių, ypač tiems kamuojamiems pastovaus nerimo, pusiau depresijos ir neišreikšto noro žudyti. Sutinku - skamba šiurpiai, bet šiurpiai skamba ir tokia gėlė, - šiurpė, lygiai taip, kaip ta gėlė, tikėjau galįs spinduliuoti visiems grožį ir meilę; savo tuštumą atsivėrusią po kelių netikėtų pykčio priepuolių užpildyti pavasarinės saulės kutenimais... Prašymo formos pildymas neįvyko. Kažkoks popierizmas, sakė atvykti už poros savaičių. Salotinių sienų apsuptyje su pagyvenusia rajono biurokrate klausėmės naujų savi-žud-bomberių atakų, nepanašu, kad bent vienam iš mūsų būtų tai rūpėję. Moteriškė tik kelis kart teiravosi ar aš vienas, - taip, nevedęs, - vis tikslinau. Moteris moterį turbūt čia bemat suprastų. Lyg ir nepadoru, ar neaišku kaip klausti, - jūs netekėjusi? Išsiskyrusi? Našlė? A, sakėte gyvenate viena?  Va čia tai tikras biurokratinis profesionalumas. Valio moteriške iš seniūnijos, puikiai sužaidei gyvenimo etapą, man garbė buvo iš tavęs prašyti soc. pašalpos, astalavista!
Vėjas vertė užsisegti viršutinę palto sagą. Net gi pasistatyti apykaklę. Su tokiu standžiu deriniu visad jaučiuosi kaip pradinėj mokykloj su kaklo įtvaru. Čia derėtų pridurti, kad kažkurį laiką tikrai  nešiojau tokią minkštą apykaklę. Ne, ne tą kvailą gaubtą šunims, nemaišykite! Negano to, jaučiau it termometro stulpelį, kūnu kylančią įtampą. Laisvės alėja, čia Patackas savo haskį kasdien šikdina, kokia čia gali būti įtampa, bet vis gi. Krūtinę užliejo karščio banga, pažastys pasidarė šlapios, šaltos ir baisiai nemalonios. Nebuvo siaubingai blogai, mačiau kažkiek grožio aplink, giliai kvėpavau ir niūniavau kažką. Praeiviai keistai reaguoja į niūniavimą. Bet dabar, man jau aišku iš kur toks pastebėjimas. Nuo pat mažens, kiek tik galiu prisiminti, negalėdavau pakęsti motinos dainavimo, niūniavimo. Kažkoks užspaustas, priešmirtinis varlės atsisveikinimas su pasauliu, tada taip atrodydavo. Suraukdavau mažus, vaikiškus antakius ir pagiežingu balseliu inkšdavau: "nu mama, nedainuok". Bet matyt jau ir su mažais vaikiškais antakiais jaučiau pakankamai daug neapykantos motinai, kaip ir tėvui, kuris vis sakydavo: nepadarysi to... nepadarysi ano... Imdavau ir kartais padarydavau, tada išdidžiai jam rodydavau savo šedevrą, o tas apsimesdavo, kad nieko čia neįvyko ir tik trukteldavo nosimi. Kartais, žinoma, koks eksperimentas ir nepavykdavo. Pvz. atgal surinkti išardytą laikrodį. Juk buvau dar mažais antakiais ir tokio pat dydžio smegenimis, o gal dėl to, kad mano vienintelis įrankis buvo plaktukas iš jaunojo staliaus įrankių rinkinio. Nepavykus pradėdavau kaltinti tėvą už jo pažiūras į vaikišką kūrybingumą, jis savo ruožtu pradėdavo rėkti ant manęs už sunaikintą, prieš tai beveik veikusį, turtą. Tada prisijungdavo ir visą dieną darbe pataikavusi ūsuotiems diedams motina. Pradėdavo rėkti ant tėvo už netinkamą vaiko auklėjimą, už netvarką, už neturtą, už viską. Tėvas tada trenkdavo durimis, tada trenkdavo kitomis durimis... Nežinau ar būtent po laikrodžių ardymo ar šiaip po barnių, kai dar net neturėjau antakių, motina paimdavo mane ant rankų ir grojant kažkokiai prastos estrados plokštelei, niūniuodama, sukdavosi su manimi ant raštuoto kilimo. Kilimas buvo storas, austas, patikimas, sulaikydavo nors dalį riksmų nuo kaimynų apačioje. Virš mūsų niekas negyveno arba būdavo labai tyliai - palėpė. Už vienos sienos vis kas nors mirdavo, o už kitos, Fadia kartais naktį mokydavosi groti būgnais. Tada tėvas ieškodavo jo telefono numerio telefonų knygose ir sukandęs dantis, kaip vermachto duobkasys po krosnių patikrinimo, sukdavo telefono diską. Iš pradžių mandagiai griežtu tonu kažką prašydavo, po to pradėdavo šūkauti, (kas ir vėl nepriartindavo nušvitimo už sienos mirtimi besigaluojančiai kaimynei), kol galiausiai, nepabijokime to žodžio, pisdavo jaspio žalumo telefono ragelį į tokio pat žalumo telefono aparatą, nu, tipo į vietą. Kartą buvo net nuėjęs pas Fadią. Nuo tada kažkas pasibaigė ar tai būgnavimai, ar tai vaikystė...
Iš kur neapykanta tėvui - kaip ir aišku, (jūs pabandykite įsivaizduoti, kad čia mėgėjiški bepročio, psichoanalitiko užrašai), o motinai... Turiu du variantus: arba ta mėšlina muzika, (ir ten būdavo joks ne Povilaitis, kažkas daug, daug baisiau), arba prigludęs mamai prie širdies, būdamas mažo kūno ir mažų antakių, bet įgimto didelio kosminio jautrumo, jausdavau, kaip motina užsidaro, užspaudžia ašaras, išjungia jausmus ir apsimeta, kad su kiekvienu sūkiu ant raštuoto kilimo problemos tolsta ir jai darosi vis lengviau, kol galiausiai tampa pakenčiama gyventi.

Tai taip sau mintydamas vaikštinėjau, niūniavau. Skaičiavau ir į kategorijas dėliojau praeivių žvilgsnius:

2 žvilgtelėjimai - tu visai rūstus ir stilingas, o aš tyrinėjanti nepilnametė.
1 ilgas ir duriantis - kas tas žmogus... kažkoks keistas, žiūrėsiu tiesiog kiaurai jį.
4 užsnūdę sumirksėjimai - aš esu niekam tikusi, kodėl jis mane pastebi.
6 beveik įžūlūs - aš rūkau su draugeliais prie baro, tai žvilgsnį taikau į silpnos dvasios praeivius.
3 standartiški - tu kuria puse eini bl.
6 standartiški pavasariniai - tu žiūri į mano moterį, aš tai pajaučiau ir žiūriu į tave. dabar, kai jau tai žinai, - pakartok ir sugurinsiu snukį.
1 netikėtas - o, aš tave žinau ir tu mane žinai, bet tu nieko nesakai, tai ir aš nieko nesakysiu.

Kažkur išgėriau mėtų arbatos, paskaičiau jau kitą knygą.
Patraukiau namo, saulės buvo daugiau, jai sakiau: TAIP, TAIP, TAIP.
Buvau jau kiek didesniu kūnu, antakiais ir t.t.

paaiškinimas: *4:20 čia ne joks ne rastamanų kodas.