Tuesday, March 29, 2016

esu mažas kiaušinio formos barškutis
o mano vidus pilnas kosmoso
senų padangų stirtų
stalo įrankių styrančių
pelėdų aklų prikimštų ko tai
ir galybės mygtukų backspace

kai rusvos čigonės
mėlyni krišnos
ir jėzus po darbo
su manimi žaidžia
tai krato ir trina
suka ir meta
šoka ir mina;
kokios dar kapinės
koks dar tau ata
buda tik miega bare

klausau pasimetęs
jie visi sako —
tu sėkla brangusis
barstykis barstykis
mes vėjo papūsim

Thursday, March 24, 2016

arbatos puodelyje arbata
isimylėjaliai grumiasi pirštais
vienoj aky vis dar šalta

***

kūdikis vežimėlyje
vežimėlis balkone
varnos jau saulėje

***

tam tikroj vietoj prie Nemuno
per smėlį žengiam į vandenį
ir liekam ten — tik užsimerk

Wednesday, March 23, 2016

Socialinis

Oficialiai pareiškiu, kad nuo šiandien leidžiu sau žaist! Taip čia vėl apie gyvenimą. Ar iš bepročio gyvenimo...
Žaidimų karalius ir karalienė, - Eilėraštis Karste didysis. Meskit man savo kamuolį! Ne, ne už nugaros aš nelaikau jokio aštraus daikto. Meskite, meskite, na pažaiskime.

Buvo diena, kaip diena, atėjo naktis, ėjau miegoti. Po sąlyginai pavykusios meditacijos užmigau su ausinėmis. Valio! - sušuksite jūs, bet nešaukite, nes prabudau 4:20* ir vėl galėjau klausytis kažkokio protingo dėdės iš užsienio postringavimų apie tiesos sakymą ir kitus beprotystės niuansus. Yra tokia nemigos forma, kai prabundama paryčiais, maždaug apie 4:20, faktas, aš gūglinau. Voliojaus lovoj ir gūglinau.
Pusryčiavau, t.y. kažką valgiau, dar kitaip, - maitinau fizinį kūną tiesiogine ir pačia stipriausia energijos forma. Po to staigiai griebiausi jauno tautiečio poeto knygos. Jaunas - vadinasi dar gyvas; ir eilėraščiai gyvi, bet viskas taip gausiai persunkta metaforomis, kad vaizduotė ar kas ten, negali spėti piešti tų keistenybių. Darėsi bloga. Autoriaus neminėsiu, nes pats irgi esu jaunas, gal net jaunesnis, talentingas kaip velnias pridursiu, bet dar nėra aišku kame tas talentas.
Nulėkiau į rajono seniūniją prašyti soc. pašalpos. Menininkams reikia pašalpų ir stipendijų visokių, ypač tiems kamuojamiems pastovaus nerimo, pusiau depresijos ir neišreikšto noro žudyti. Sutinku - skamba šiurpiai, bet šiurpiai skamba ir tokia gėlė, - šiurpė, lygiai taip, kaip ta gėlė, tikėjau galįs spinduliuoti visiems grožį ir meilę; savo tuštumą atsivėrusią po kelių netikėtų pykčio priepuolių užpildyti pavasarinės saulės kutenimais... Prašymo formos pildymas neįvyko. Kažkoks popierizmas, sakė atvykti už poros savaičių. Salotinių sienų apsuptyje su pagyvenusia rajono biurokrate klausėmės naujų savi-žud-bomberių atakų, nepanašu, kad bent vienam iš mūsų būtų tai rūpėję. Moteriškė tik kelis kart teiravosi ar aš vienas, - taip, nevedęs, - vis tikslinau. Moteris moterį turbūt čia bemat suprastų. Lyg ir nepadoru, ar neaišku kaip klausti, - jūs netekėjusi? Išsiskyrusi? Našlė? A, sakėte gyvenate viena?  Va čia tai tikras biurokratinis profesionalumas. Valio moteriške iš seniūnijos, puikiai sužaidei gyvenimo etapą, man garbė buvo iš tavęs prašyti soc. pašalpos, astalavista!
Vėjas vertė užsisegti viršutinę palto sagą. Net gi pasistatyti apykaklę. Su tokiu standžiu deriniu visad jaučiuosi kaip pradinėj mokykloj su kaklo įtvaru. Čia derėtų pridurti, kad kažkurį laiką tikrai  nešiojau tokią minkštą apykaklę. Ne, ne tą kvailą gaubtą šunims, nemaišykite! Negano to, jaučiau it termometro stulpelį, kūnu kylančią įtampą. Laisvės alėja, čia Patackas savo haskį kasdien šikdina, kokia čia gali būti įtampa, bet vis gi. Krūtinę užliejo karščio banga, pažastys pasidarė šlapios, šaltos ir baisiai nemalonios. Nebuvo siaubingai blogai, mačiau kažkiek grožio aplink, giliai kvėpavau ir niūniavau kažką. Praeiviai keistai reaguoja į niūniavimą. Bet dabar, man jau aišku iš kur toks pastebėjimas. Nuo pat mažens, kiek tik galiu prisiminti, negalėdavau pakęsti motinos dainavimo, niūniavimo. Kažkoks užspaustas, priešmirtinis varlės atsisveikinimas su pasauliu, tada taip atrodydavo. Suraukdavau mažus, vaikiškus antakius ir pagiežingu balseliu inkšdavau: "nu mama, nedainuok". Bet matyt jau ir su mažais vaikiškais antakiais jaučiau pakankamai daug neapykantos motinai, kaip ir tėvui, kuris vis sakydavo: nepadarysi to... nepadarysi ano... Imdavau ir kartais padarydavau, tada išdidžiai jam rodydavau savo šedevrą, o tas apsimesdavo, kad nieko čia neįvyko ir tik trukteldavo nosimi. Kartais, žinoma, koks eksperimentas ir nepavykdavo. Pvz. atgal surinkti išardytą laikrodį. Juk buvau dar mažais antakiais ir tokio pat dydžio smegenimis, o gal dėl to, kad mano vienintelis įrankis buvo plaktukas iš jaunojo staliaus įrankių rinkinio. Nepavykus pradėdavau kaltinti tėvą už jo pažiūras į vaikišką kūrybingumą, jis savo ruožtu pradėdavo rėkti ant manęs už sunaikintą, prieš tai beveik veikusį, turtą. Tada prisijungdavo ir visą dieną darbe pataikavusi ūsuotiems diedams motina. Pradėdavo rėkti ant tėvo už netinkamą vaiko auklėjimą, už netvarką, už neturtą, už viską. Tėvas tada trenkdavo durimis, tada trenkdavo kitomis durimis... Nežinau ar būtent po laikrodžių ardymo ar šiaip po barnių, kai dar net neturėjau antakių, motina paimdavo mane ant rankų ir grojant kažkokiai prastos estrados plokštelei, niūniuodama, sukdavosi su manimi ant raštuoto kilimo. Kilimas buvo storas, austas, patikimas, sulaikydavo nors dalį riksmų nuo kaimynų apačioje. Virš mūsų niekas negyveno arba būdavo labai tyliai - palėpė. Už vienos sienos vis kas nors mirdavo, o už kitos, Fadia kartais naktį mokydavosi groti būgnais. Tada tėvas ieškodavo jo telefono numerio telefonų knygose ir sukandęs dantis, kaip vermachto duobkasys po krosnių patikrinimo, sukdavo telefono diską. Iš pradžių mandagiai griežtu tonu kažką prašydavo, po to pradėdavo šūkauti, (kas ir vėl nepriartindavo nušvitimo už sienos mirtimi besigaluojančiai kaimynei), kol galiausiai, nepabijokime to žodžio, pisdavo jaspio žalumo telefono ragelį į tokio pat žalumo telefono aparatą, nu, tipo į vietą. Kartą buvo net nuėjęs pas Fadią. Nuo tada kažkas pasibaigė ar tai būgnavimai, ar tai vaikystė...
Iš kur neapykanta tėvui - kaip ir aišku, (jūs pabandykite įsivaizduoti, kad čia mėgėjiški bepročio, psichoanalitiko užrašai), o motinai... Turiu du variantus: arba ta mėšlina muzika, (ir ten būdavo joks ne Povilaitis, kažkas daug, daug baisiau), arba prigludęs mamai prie širdies, būdamas mažo kūno ir mažų antakių, bet įgimto didelio kosminio jautrumo, jausdavau, kaip motina užsidaro, užspaudžia ašaras, išjungia jausmus ir apsimeta, kad su kiekvienu sūkiu ant raštuoto kilimo problemos tolsta ir jai darosi vis lengviau, kol galiausiai tampa pakenčiama gyventi.

Tai taip sau mintydamas vaikštinėjau, niūniavau. Skaičiavau ir į kategorijas dėliojau praeivių žvilgsnius:

2 žvilgtelėjimai - tu visai rūstus ir stilingas, o aš tyrinėjanti nepilnametė.
1 ilgas ir duriantis - kas tas žmogus... kažkoks keistas, žiūrėsiu tiesiog kiaurai jį.
4 užsnūdę sumirksėjimai - aš esu niekam tikusi, kodėl jis mane pastebi.
6 beveik įžūlūs - aš rūkau su draugeliais prie baro, tai žvilgsnį taikau į silpnos dvasios praeivius.
3 standartiški - tu kuria puse eini bl.
6 standartiški pavasariniai - tu žiūri į mano moterį, aš tai pajaučiau ir žiūriu į tave. dabar, kai jau tai žinai, - pakartok ir sugurinsiu snukį.
1 netikėtas - o, aš tave žinau ir tu mane žinai, bet tu nieko nesakai, tai ir aš nieko nesakysiu.

Kažkur išgėriau mėtų arbatos, paskaičiau jau kitą knygą.
Patraukiau namo, saulės buvo daugiau, jai sakiau: TAIP, TAIP, TAIP.
Buvau jau kiek didesniu kūnu, antakiais ir t.t.

paaiškinimas: *4:20 čia ne joks ne rastamanų kodas.

Monday, March 21, 2016

Rowland S. Howard ir t.t.

Kol E.K. neturi savo skilties jokiam sumautam internetiniam (ar kitokiam) dienrašty, - rašo tik giliai susijaudinęs ir karts nuo karto nusiunčia savo paaugliško vyro brandos gairėmis pakvėpintus tekstus šen bei ten. Vaipaisi? Vaipykis, bet nesistebėk, kai beskaitant ant palangės ims žiedais sproginėti gėlės, ištįs alijošius, nukris musių lavonėliai nuo sovietinio šviestuvo, kad eidamas basas suprastum kiek kainuoja elektra. Ne, E.K. čia ne prie ko, na, beveik ne, čia Rowland S. Howard gitara tonizuoja patalpas garsui, ausis naujam suvokimui. Ši trumpa istorija būtent apie misterį Rowland S. Howard. Na ir apie jo draugelius... Užgink tasai kuris aukštybėse, kad aš, t.y. E.K. nepamestų visai proto ir mėnuliui laižant balkono baliustradas nepradėtų porinti apie knygų muges, Saukos parodas, ar kokius dar spektaklius. Aš gal rūsy augau, o dabar nueinu į tokias vietas ir turiu kompiuterį, galiu rašyti giliai įjausmintus tekstus, ir siųsti brandžiai nuobodiems laikraščiams, visi gali – gali ir E.K.
Atsikėliau sau puikios emocinės ir psichologinės būsenos, maždaug kaip višta su išlindusiom žarnom. Sapnavau, kad greta lovoje guli sesė. Manau, kad tai buvo sapnas, nes sesė tai Anglijoj, o aš tai ne Anglijoj. Kėliausi į tualetą, gėriau vandens, rijau valerijono tabletę ir t.t. - nieko, t.y. - jokio miego, na, gal kelios minutės sesei pasapnuot. Girdėjau Jaunatis pareina su savo užtemimais, tai gal tikrai dalykai tarpusavy susiję betarpiškai kaip kokybiško užtrauktuko sąkandis. Kaip ten rašė GeorgijusLobžanidzė? (Kas, kas?)


Mėnuo – jataganas danguje
ir mėnuo –
jataganas
paslėpsnyje.
(Vertė Jonas Liniauskas ir Irina Jermakova.)

Šiaip jau ieškojau S. Gedos panašaus palyginimo, bet internetui matyt tiesiog nestovėjo tuo klausimu. Internetas užtat knygą Freskospavadino pomirtine. Dar vadina erotiška provokacija, o Šiaurės Atėnuose mirga nuobodi diplomatiška antraštė Nekorektiškas Sigitas... Skaičiau ir aš. Beveik visą. Nieko sau dalykas. Tik stebėjausi kodėl didžiojoj bibliotekoj tų freskų bent dvylika dūsauja lentynoje.
Ak, prašiau juk pasergėti mano kuklų, naktinį klaviatūros fingerinimą... Gal stipriai nenukrypau. Visi žino kas yra jataganas, taip? Toks aštrus, kuris duria, pjausto ir kapoja. Tokius veiksmus darydavo ir Rowland S. Howard skleidžiamos gitaros mutacijos, - naujas garso lygis, gryna energija- jeigu paklausite manęs, taip ponios ir ponai, taip. Skeletinis požemių grafas, įkritusiais skruostais, pažemiui ant kaklo kanbančia gitara ir tikslia ranka drožiantis nepamirštamus rifus. Nuolankusis roko dievas atlėpusiom ausim ir flaneliniais marškiniais be rankovių įkvėptas David Bowie bei kitų progressive rock, glam atlikėjų, o gal ir šeimyninių muzikos vakarų namuose. Gimė 1959m. Bičas iš Australijos kur būna daug saulės.
E.K., kita vertus, ėjo negyvos gamtos plantacijomis, tiesė rankas į šonus, ieškojo energijos, turėjo jos būti, kažkur, po lapais. Gal ir buvo, bet E.K. jautė tik šaltą prakaitą ir kūną kaustančią įtampą. Protas lyg ir teisingai fiksavo visai nepavojingus kūdikių vežimėlių sąstatus. Lyg ir. Šalikas veržė ir varžė.
Yra dar (vis dar) toks kitas bičas iš Australijos Nick Cave. 1978m., šie du ir dar keli nariai iškilmingai vadinosi: The Birthday Party, pagal filmų pavadinimų vertimo tradicijas Lietuvoje, būtų galima iš anglų kalbos išversti: TolimųKraštų Pankai ar kaip nors panašiai. Ką jie išdarinėjo scenoje, net visko matęs E.K. išsprogdina akis prie kompiuterio! Apie Nick'ą reiktų atskiro straipsnio, tad net nepradėsiu. Kaip žinia Australija yra netoli nuo Azijos, tad heroinas ten pigesnis nei Anglijoj, bent jau tais laikais būdavo, ir daug didesnis procentas žmonių kaifuodavo šiaip sau, reakreaciniais tikslais. Jaunuoliai buvo pratę „linksmintis“. Australija buvo nepasiruošusi tokiai muzikai, o Londonas ir t.t. buvo nepratęs tokioms intensyvioms atlikėjų intraveninėms linksmybėms. Grupei buvo sunku. Bet kažkas sakė, kad komfortas nėra patogi terpė kūrybai. Suprantama, tokių teiginių vartojimas tikrai nepadeda tokių teiginių paneigti. Žodžiu, grupė patraukė į Vakarų Vokietiją, ten buvo kur kas linksmesnė tuometinė terpė, mažai kas rūpinosi ateitimi. 1983m. grupė išsiskyrė paskleisdama skoningą triukšmaujantį skambesį plačiau, dar plačiau.
Tamsos princas, Rowland'as, daug ir godžiai skaitė, jau būdamas šešiolikos metų parašė dainą „Shivers“, po to dar daug, daug gabalų. Paklausykit:„Silver Chain“, „Dead radio“, „Pop Crimes“ ir kitų. Iškarpa iš dainos „Pop Crimes“.


The Catholic church cannot verify
That there's a single soul in hell
It's just a wasteland of adversity
Devoid of all but the sound of wedding bells
From this vast expanse of nothing
Nothing good will come of this
But the hole in the zero
And an open-heart-surgery kiss
(niekas nevertė)



Duokit ir savo vaikams paklausyti ar dar ką. Ne, heroino niekam nesiūlau.
Kaip jau spėjote suprasti E.K. savo muzikinį neišmanymą bandė užmaskuoti visokiais literatūriniais šnarpštalais, kuriuose, irgi beje prastokai nardo. Bet juk sakiau – augau rūsy. O kaip sakė Rowland S. Howard: „Outta The Black & Into The Ether“.
Panašios savijautos ir sėdėjau kavinėje, ir žmonės vis dar atrodė keisti, ir keikiau savo nerimą, kosminį jautrumą ar dar kokį poetinį šlamštą. Valgiau tortiliją su falafeliais, kiosko su prastu tualetu šefei-padavėjai-valytojai melavau, kad skanu. Tada ilgokai mąsčiau kokios spalvos čia buvo melas. Turbūt baltas, kaip Rowland'o pirštai, kaip Sigito kakta, kaip jatagano ašmenys... Sutikau pažįstamą gatvės muzikantą, pasėdėjau valandėlę, buvo gera, žmonės nebe atrodė baisūs, tada mane išvijo, nevisai, bet sakė, kad sugeriu visą energiją, tad mandagiai įsižeidęs pasišalinau. E.K. pasišalina. E.K. - Eilėraštis karste:


kvėpuoji metalu
šaltu anglies dvideginiu
kol šitas sunkis
neatsagsto sagų
neužpila sąstingiu krūtinės
nuostabi gatvė
muzikos konservatorija
angelas nyksta
jo ledo kirtiklis
alkanas; nori tave apkabinti




Atvirai


Jeigu atvirai —
sunku pasakyti kaip man sekasi gyvent
vėjai skersgatviuos suka velniškas kilpas;
gimsti
gimsti
retai kas nors iš to išeina
dažniau susisuki į bliuzą
ir užtrenki save
nuo pačio iš vidaus
savęs paties pagalba
Jeigu atvirai —
menkai aš vertas lūpų iš plakatų apie meilę
ne rašalą gėrė kiekvienas nemigos drakula;
rašai
rašai
retai kas nors iš to išeina
tikies, kad gal daina kada išeis
užtrenks tave
nuo tavęs paties
tik seno
jei atvirai
jei iš širdies
yra aplink
tenai aukštai
ir čia
yra kažkas
ir apie tai jau rašė
miegančioms gėlėms ant šonų
šėlstantiems žirgams jų kojose
ir apie tai jau rašė
tau ir man
kai dar kabėjome kriaušėse